![]() |
||||
|
Ideali
Higiena
|
BIDĖ istorija
Laikui bėgant norisi užduoti klausimą: Kodėl toks svarbus higienos reikmuo kaip bidė priverčia daugelį susigėsti? Pavyzdžiui unitazas, kuris yra labiau neestetiškas įrengimas mums yra daug priimtinesnis ir artimesnis ir mes nė kiek nesigėdinam diskutuodami apie jo privalumus, konstrukciją, spalvą. O juk bidė ir unitazas beveik vienmečiai. Žodis bidė kilęs iš prancūzų kalbos. Bidė, praustuvės giminaitė, atsirado Prancūzijoje XVIII amžiaus pradžioje. Tai buvo karaliaus dvaro baldų gamintojų išradimas. Nors tiksli data bei išradėjas nėra žinomi, teigiama, kad tai buvo karališkosios šeimos baldininkas Christophe Des Rosiers. Intymiai higienai skirtas daiktas atrodė kaip miniatiūrinė vonelė su keturiomis kojomis, todėl šmaikštūs prancūzai greitai sugalvojo pavadinimą bidė, o tai senąja prancūzų kalba reiškia ponį. Rūmų damos ir kilmingos miestietės ėmė rūpintis ne tik savo sielos tyrumu, bet ir kūno švara. Kaip tik tuomet jų miegamuosiuose atsirado pirmieji bidė. Nedidelė vonelė su susiaurėjimu per vidurį, kad būtų patogu atsisėsti, būdavo įtaisoma į keturiomis kojomis į grindis besiremiantį medinį karkasą. Vanduo būdavo pilamas iš ąsočio.
Vonelės buvo liejamos iš metalo, o kojelės, kaip tuomet buvo madinga, iš riešutmedžio. Vėliau atsirado forforinės arba sidabrinės vonelės ir kojelės iš retų, egzotiškų medžių.
Gražiai pagamintas bidė visada atrasdavo vietą pasiturinčių žmonių apartamentuose. 1900 bidė vonelė, iš miegamųjų kur ankščiau ji buvo laikoma, buvo perkelta į vonios kambarius. Laikui bėgant bidė tobulėjo, keitėsi forma, papuošimai... Pavyzdžiui 1920-1930 buvo išrasta kelioninė, o būtent guminė, sudedama bidė. Šiandien bidė be galo modernios: turi šiltą sėdimąją dalį, kelis plovimo rėžimus, džiovintuvus, oro gaiviklius, viskas valdoma pultų pagalba. Straipnis
išverstas iš užsienio spaudos. |
|||