M. Starkus – apie Å¡ildomus unitazų dangčius ir malonias sroves, pataikančias, kur reikia.

sildomi tualeto dangciai

M. Starkus – apie Å¡ildomus unitazų dangčius ir malonias sroves, pataikančias, kur reikia
Banzai  2015 m. balandžio 11 d. 21:08

Pasaulyje gyvena tokie klastingi aparatai. Jie dažnai tūno kur nors prekybos centruose, lyg visai netyčia trumpam nutūpę būtent šalia tavo tako. Žinoma, eitum ir nepastebėtum. Toliau dalykus svarbius galvotum. Bet yra vaikai. Jie ne tokie, jie domisi aplinka. Ir būtinai kažką joje aptinka. Pavyzdžiui, kad į tą, lyg visai atsitiktinai šalia prisėdusį daiktą įmetus monetą, iš šio geležies gabalo su stiklu iškris daiktas. Spalvotas. Gražus. Blizgantis. Žinoma, baisiai reikalingas.
Koks nors kamuoliukas ar kitas plastmasės šedevras. Brangiai. Ir viskas, situacija tampa sudėtinga. Vaikui reikia, o tu tampi godus. Kartais nusileidi. Bet nueidamas vis vien kerštingai nužiūri tą išdažytą sukčių ir pažadi sau, kad kai kitą kartą būsi vienas, pro šią vietą eisi lėtai, mėtysi rankoje monetas, demonstratyviai šypsosies, bet nė viena jų neįkris į šio monstro nasrus.

Japonijoje tokių daiktų daug. Šalis automatų pasaulyje pažengusi stipriai ir toli. Ir ne tik žaidimų. Štai mes jau esame neblogai prakutę bendrauti su trimis jų tipais. Pirma – kava. Kas čia tokio, pasakysite, kas rytą degalinėje ją geriam, prieš tai paspaudę ir išsirinkę norimą. Taip, tačiau japonams tie keli mygtukai būtų nerimta. Vaikų žaidimai su kaladėlėm. Jie pastato aparatą su keliomis dešimtimis kavos variantų, o kai užsimerkęs kokį išsirenki ir paspaudi, prasideda šou: užgroja muzika, o ekrane matai, kaip malamos pupelės, kaip vėliau tai, kas gaunasi, suberiama į kažkokį skyrių, kur užpilama karštu vandeniu, atvyksta cukraus dozatorius, atlieka savo darbą ir užleidžia vietą maišytuvui. Paskui geležinė ranka atneša dangtelį ir dar po kelių gracingų roboto judesių atsidaro magiškos durys. Lyg gegutė iš laikrodžio išlindęs puodelis – tavo.

Arba maistas. Pirmomis dienomis Å¡alyje, kurioje net ir didmiesčiuose retas kalba angliÅ¡kai, o maisto meniu nupieÅ¡tas gražiais hieroglifais, gali lengvai pradėti bado dietą. Arba rizikuoti, ateidamas į restoraną ir aklai besti pirÅ¡tu į kokią atsitiktinę eilutę meniu knygoje. Bet čia į pagalbą irgi atkeliauja spintas primenantys aparatai. Ant jų pilvo iÅ¡sirikiavę krÅ«va mygtukų su maisto porcijų nuotraukomis. Ir kaina. Ä®meti pinigą, paspaudi, pasiimi bilietėlį. Ir jokių trigdančių jautrią sielą klausimų apie tai, “kaip turėtų bÅ«ti iÅ¡kepta mėsa, kokio garnyro pageidausite, o gal paragausite mÅ«sų Å¡ios dienos deserto?” Bilietas – lėkÅ¡tė – arigato (“ačiÅ«” – japoniÅ¡kai.)

Tačiau didžiausias mūsų atradimas mygtukų pasaulyje yra dangčiai. Klozeto dangčiai. Koks tai nuostabus pasaulis, draugai. Žinoma, pirmomis dienomis drebėjome, paskui nedrąsiai pabandėme ant jų atsisėsti, dar vėliau, kažką paspausti. Ir štai, dabar galvojam, kaip čia tokį su visais laidais įgrūsti į lagaminą ir lyg karo trofėjų parsigabenti namo. Juk jie ir šildomi, ir malonios srovės pataiko ten, kur reikia ir tinkamu metu. Ir prie moteriškos bei vyriškos kūnų konstitucijos prisitaiko. Sėdėtum, nenuliptum. Tik nesupras namiškiai, galvojam, gali būti liūdni tokią lauktuvę išvydę. Todėl dar neapsisprendėm.
Dabar 6 valandos ryto. Dar tylu. Šiandien Vytaro gimtadienis. Einu sveikinti ir vėliau važiuosim apie 600 km. Vienas retų, didesnių pravažiavimų šioje ne itin kilometrais mus varginančioje kelionėje. O paskui jau lauksiu, gal kur pakvies, todėl nesirūpinkite, jei dieną kitą prapulsiu. Viskas gerai. Situacija kontroliuojama.

http://www.delfi.lt/projektai/banzai/naujienos/m-starkus-apie-sildomus-unitazu-dangcius-ir-malonias-sroves-pataikancias-kur-reikia.d?id=67675954#ixzz3XqnQZJWs